OBD yra sutrumpinimas angliškų žodžių „On-Board Diagnostics“ kas išvertus reikštų „vietinė diagnostika“, gal tai ne visiškai tikslus vertimas, bet iš principo OBD reiškia vietinę integruotą automobilio diagnostikos sistemą. Ši sistema atsakinga ne tik už automobilio sistemų gedimų identifikavimą, jų įrašymą į klaidų informacijai kaupti skirtas atmintines, bet ir už tų duomenų perdavimą išoriniams diagnostikos įrenginiams ir visus kitus veiksmus susijusius su diagnostikos procesais.

OBD suteikia automobilio savininkui arba mechanikui/technikui matyti ne tik automobilio komponentų būklę, bet ir keisti tų komponentų parametrus ir atlikti kitas operacijas. OBD diagnostikos informacijos pateikimas gali būti labai įvairus, nuo mirksinčio šviesos diodo kurio mirksėjimų skaičius nurodo kodą pagal kurį galima atskirti diagnostinę klaidą iki modernių kompiuterinių sistemų kurios ne tik OBD pagalba identifikuoja klaidas, bet ir pateikia pilną informaciją apie klaidos/gedimo sprendimą ir suteikia visas galimybes tai atlikti per OBD protokolą jei tai yra įmanoma. Populiariausias informacijos gautos per OBD atvaizdavimas jei tai informacija apie klaidas yra DTC kodai (diagnostic trouble codes).

Istorija

1970 – JAV kongresas pritaria „Švaraus oro aktui“ ir įkuria Aplinkos apsaugos agentūrą;

1975 – Datsun 280Z automobilis aprūpinamas intergruotu kompiuteriu skirtu automobilio darbo režimų analizei ir korekcijoms (tiuningui), tai yra vieno iš pirmų OBD atsiradimas be jokių standartizacijų.

1982 – General Motors sukuria asmeninį interfeisą ir protokolą skirtą primityviai diagnostikai (peržiūrėti sistemų būklę ir pan.) Protokolas vadinamas ALCL, duomenų perdavimas realizuotas pulsiniu metodu – pulso trukmės moduliacija (Pulse width modulation – PWM).

1986 – Atsiranda patobulinta protokolo versija ALDL kuri yra greitesnė ir duomenų perdavimui naudoja UART signalus. Protokolas pavadinamas GM XDE-5024B kodiniu pavadinimu.

1987 – „Kalifornijos oro išteklių tarnyba“ (CARB) pareikalauja, kad visi automobiliai parduodami Kalifornijoje kurie bus pradėti gaminti nuo 1988 metų turėtų integruotą OBD sistemą. Techniniai reikalavimai kuriuos jie nurodo atitinka OBD-I standartą. Šis pavadinimas nenaudojamas iki pat OBD-II standarto atsiradimo ir juo nėra aprašoma standartinė jungtis ir standartinė jungties dislokacijos automobilyje vieta bei pats duomenų perdavimo protokolas.

1988 – Automobilių inžinierių asociacija (SAE) rekomenduoja standartizuoti jungtį ir duomenų perdavimo protokolus.

1994 – „Kalifornijos oro išteklių tarnyba“ (CARB) norėdama atlikti valstijos mastu automobilių patikrinimus ir kontrolę susijusią su oro tarša paviešina reikalavimus automobilių gamintojams kurių reikės laikytis norint parduoti automobilius Kalifornijos valstijoje, tai yra OBD-II standarto aprašas, taip pat CARB pritarė SAE siūlomiems duomenų perdavimo ir jungties standartams.

1996 – OBD-II standartas tampa privalomas visiems automobiliams parduodamiems Jungtinėse Amerikos valstijose.

2001 – Europos Sąjunga nurodo EOBD standartą kaip privalomą visiems benzininiams automobiliams parduodamiems Europos sąjungos ribose pradedant nuo 2001 metų (dyzeliniams varikliams nuo 2004 metų).  Visa tai susiję su Europos sąjungos teritorijoje galiojančiu leistinų emisijų įstatymu.

2008 – Visi automobiliai parduodami JAV privalo naudoti ISO 15765-4 duomenų perdavimo signalo standartą kas yra vadinama CAN standartu arba tiesiog CAN BUS (Controller Area Network bus).

OBD turėjo trijų tipų standartus – OBD1, OBD1.5 ir OBD2. Mažiausiai naudojamas buvo OBD1.5 standartas kuris buvo įdiegtas vos keliuose General Motors, Mitsubishi, Volkswagen ir Ford automobilių modeliuose.